
¡Hola! Aš esu Akvilė Dominyka Cicėnaitė-Milaševičiūtė – ispanų kalbos mokytoja ir lingvistė. Aš padedu žmonėms, praleidžiantiems daug laiko Ispanijoje, ten jau gyvenantiems ar turintiems ispanakalbių šeimos narių, suprasti vietinius ir palaikyti prasmingus pokalbius su jais, įsilieti į gyvenimą Ispanijoje ir pažinti kitokią šalį nei dauguma įsivaizduoja (saulė, jūra, karštis 365 d./m., siesta, fiesta…)
Tai darau pasakodama autentiškas, mano parašytas ir iš vietinių žmonių surinktas istorijas, kurias iliustruoju piešiniais, kad palengvinčiau supratimą besimokantiems. Viskas vyksta TIK ispanų kalba, nes kiekvienas mokinys geba suprasti esmę jau nuo pirmos istorijos, net jei niekada anksčiau nesimokė kalbos!

¡Hola! Aš esu Akvilė Dominyka Cicėnaitė-Milaševičiūtė – ispanų kalbos mokytoja ir lingvistė. Aš padedu žmonėms, praleidžiantiems daug laiko Ispanijoje, ten jau gyvenantiems ar turintiems ispanakalbių šeimos narių, suprasti vietinius ir palaikyti prasmingus pokalbius su jais, įsilieti į gyvenimą Ispanijoje ir pažinti kitokią šalį nei dauguma įsivaizduoja (saulė, jūra, karštis 365 d./m., siesta, fiesta…)
Tai darau pasakodama autentiškas, mano parašytas ir iš vietinių žmonių surinktas istorijas, kurias iliustruoju piešiniais, kad palengvinčiau supratimą besimokantiems. Viskas vyksta TIK ispanų kalba, nes kiekvienas mokinys geba suprasti esmę jau nuo pirmos istorijos, net jei niekada anksčiau nesimokė kalbos!

Kasdien esame apsupti istorijų, kurias ne tik girdime, bet ir pasakojame. Kai man buvo 10 metų, keliavau į Kubą. Tai buvo mano pirma aplankyta ispanakalbė šalis ir pirmas kartas, kai ispanų kalbą išgirdau gatvėje, o ne per televizorių. Kelionės metu atsidūriau visai kitame pasaulyje, tik buvo viena problema – kalbos barjeras. Vietiniai kalbėjo TIK ispaniškai, o dešimtmetė Akvilė Dominyka kalbėjo angliškai ir žinojo tik hola, gracias ir adiós ispaniškai. Buvo daugybė vietinių pasakojamų istorijų, kurių negalėjau suprasti ir negalėjau nieko jų paklausti, o taip norėjosi…
Kai po kelių metų pradėjau mokytis ispanų kalbos, teko labai nusivilti, nes mokytojas 80 % pamokos laiko kalbėjo lietuviškai, tad po pusantrų metų tokio „mokymosi“ nuvykus į Ispaniją žiūrėjau išplėtus akis į vietinius, nes girdėjau ne jų pasakojamas istorijas, net ne paskirus žodžius, o greitakalbę. O pačiai pabandžius kalbėti ispaniškai, visos mokykloje išmoktos taisyklės pasimiršo ir mano bendravimas apsiribojo gestais…
Tik gerokai vėliau pakliuvau pas mokytoją, kuris pamokos metu nuolat kalbėjo ispaniškai, BET ne APIE taisykles, ne APIE ispanų kalbą. Jis pasakojo ISTORIJAS (ką veikė, kas jam nutiko, kokia buvo užslėpta Picasso paveikslo idėja…) ir aš pagaliau galėjau girdėti man suprantamą ispanų kalbą kiekvienos pamokos metu ir tokiu būdu sparčiai tobulėti.

Kasdien esame apsupti istorijų, kurias ne tik girdime, bet ir pasakojame. Kai man buvo 10 metų, keliavau į Kubą. Tai buvo mano pirma aplankyta ispanakalbė šalis ir pirmas kartas, kai ispanų kalbą išgirdau gatvėje, o ne per televizorių. Kelionės metu atsidūriau visai kitame pasaulyje, tik buvo viena problema – kalbos barjeras. Vietiniai kalbėjo TIK ispaniškai, o dešimtmetė Akvilė Dominyka kalbėjo angliškai ir žinojo tik hola, gracias ir adiós ispaniškai. Buvo daugybė vietinių pasakojamų istorijų, kurių negalėjau suprasti ir negalėjau nieko jų paklausti, o taip norėjosi…
Kai po kelių metų pradėjau mokytis ispanų kalbos, teko labai nusivilti, nes mokytojas 80 % pamokos laiko kalbėjo lietuviškai, tad po pusantrų metų tokio „mokymosi“ nuvykus į Ispaniją žiūrėjau išplėtus akis į vietinius, nes girdėjau ne jų pasakojamas istorijas, net ne paskirus žodžius, o greitakalbę. O pačiai pabandžius kalbėti ispaniškai, visos mokykloje išmoktos taisyklės pasimiršo ir mano bendravimas apsiribojo gestais…
Tik gerokai vėliau pakliuvau pas mokytoją, kuris pamokos metu nuolat kalbėjo ispaniškai, BET ne APIE taisykles, ne APIE ispanų kalbą. Jis pasakojo ISTORIJAS (ką veikė, kas jam nutiko, kokia buvo užslėpta Picasso paveikslo idėja…) ir aš pagaliau galėjau girdėti man suprantamą ispanų kalbą kiekvienos pamokos metu ir tokiu būdu sparčiai tobulėti.

Kasdien esame apsupti istorijų, kurias ne tik girdime, bet ir pasakojame. Kai man buvo 10 metų, keliavau į Kubą. Tai buvo mano pirma aplankyta ispanakalbė šalis ir pirmas kartas, kai ispanų kalbą išgirdau gatvėje, o ne per televizorių. Kelionės metu atsidūriau visai kitame pasaulyje, tik buvo viena problema – kalbos barjeras. Vietiniai kalbėjo TIK ispaniškai, o dešimtmetė Akvilė Dominyka kalbėjo angliškai ir žinojo tik hola, gracias ir adiós ispaniškai. Buvo daugybė vietinių pasakojamų istorijų, kurių negalėjau suprasti ir negalėjau nieko jų paklausti, o taip norėjosi…
Kai po kelių metų pradėjau mokytis ispanų kalbos, teko labai nusivilti, nes mokytojas 80 % pamokos laiko kalbėjo lietuviškai, tad po pusantrų metų tokio „mokymosi“ nuvykus į Ispaniją žiūrėjau išplėtus akis į vietinius, nes girdėjau ne jų pasakojamas istorijas, net ne paskirus žodžius, o greitakalbę. O pačiai pabandžius kalbėti ispaniškai, visos mokykloje išmoktos taisyklės pasimiršo ir mano bendravimas apsiribojo gestais…
Tik gerokai vėliau pakliuvau pas mokytoją, kuris pamokos metu nuolat kalbėjo ispaniškai, BET ne APIE taisykles, ne APIE ispanų kalbą. Jis pasakojo ISTORIJAS (ką veikė, kas jam nutiko, kokia buvo užslėpta Picasso paveikslo idėja…) ir aš pagaliau galėjau girdėti man suprantamą ispanų kalbą kiekvienos pamokos metu ir tokiu būdu sparčiai tobulėti.

Jau turėjau tvirtus ispanų kalbos pagrindus, tad gyvenimas ispanų šeimoje nebeatrodė toks iššūkis kaip tikėjausi. Tiek universitete, tiek gatvėje, tiek laikinuose namuose galėjau suprasti vis daugiau vietinių žmonių pasakojamų istorijų, nebebijojau pati jų užkalbinti, o kai per Kūčias ispanei močiutei pasakojau, kaip jas švenčiame Lietuvoje, kai klausiau ispano dieduko pasakojimų apie jo alyvuogių laukus ir kurios rūšies aliejų kam naudoti, kai su ispanais vaikais žiūrėjau „Vienas namuose“ filmą, kai klausiau kaip visa šeima dainuoja kalėdines dainas (villancicos) prie prakartėlio ir pati bandžiau dainuoti, supratau, kad mano mokymosi kelionė juda teisinga linkme! O tai mane motyvavo ir skatino tobulėti dar labiau.


Jau turėjau tvirtus ispanų kalbos pagrindus, tad gyvenimas ispanų šeimoje nebeatrodė toks iššūkis kaip tikėjausi. Tiek universitete, tiek gatvėje, tiek laikinuose namuose galėjau suprasti vis daugiau vietinių žmonių pasakojamų istorijų, nebebijojau pati jų užkalbinti, o kai per Kūčias ispanei močiutei pasakojau, kaip jas švenčiame Lietuvoje, kai klausiau ispano dieduko pasakojimų apie jo alyvuogių laukus ir kurios rūšies aliejų kam naudoti, kai su ispanais vaikais žiūrėjau „Vienas namuose“ filmą, kai klausiau kaip visa šeima dainuoja kalėdines dainas (villancicos) prie prakartėlio ir pati bandžiau dainuoti, supratau, kad mano mokymosi kelionė juda teisinga linkme! O tai mane motyvavo ir skatino tobulėti dar labiau.


Jau turėjau tvirtus ispanų kalbos pagrindus, tad gyvenimas ispanų šeimoje nebeatrodė toks iššūkis kaip tikėjausi. Tiek universitete, tiek gatvėje, tiek laikinuose namuose galėjau suprasti vis daugiau vietinių žmonių pasakojamų istorijų, nebebijojau pati jų užkalbinti, o kai per Kūčias ispanei močiutei pasakojau, kaip jas švenčiame Lietuvoje, kai klausiau ispano dieduko pasakojimų apie jo alyvuogių laukus ir kurios rūšies aliejų kam naudoti, kai su ispanais vaikais žiūrėjau „Vienas namuose“ filmą, kai klausiau kaip visa šeima dainuoja kalėdines dainas (villancicos) prie prakartėlio ir pati bandžiau dainuoti, supratau, kad mano mokymosi kelionė juda teisinga linkme! O tai mane motyvavo ir skatino tobulėti dar labiau.

Po kelių metų pradėjus dėstyti ispanų kalbą visiems įprastu būdu – iš vadovėlio, pamačiau, kad mano mokiniai susiduria su tokiais pačiais sunkumais, kaip ir aš prieš kelis metus – jiems buvo sunku suprasti nevadovėlinę kalbą, jie bijojo tarti žodį, jiems sunkiai sekėsi palaikyti net elementariausią spontanišką pokalbį, nors nuoširdžiai mokėsi taisyklių ir žodžių, darė užduotis.
Tai man netiko ir nepatiko… O dar vienas linksmas žaidimas ar kitoks gramatikos aiškinimo būdas, sužinotas seminaruose mokytojams, situacijos netaisė.
Tad pasiraitojau rankoves, kibau į paieškas ir taip priėjau prie žymaus amerikiečių lingvisto dr. Stephen Krashen veikalų, kuris dar 80-taisias pastebėjo, jog jei žmogus neturi jokių kalbinių sutrikimų, puikiai geba įsisavinti gimtąją kalbą. Tačiau kai žmonės pradeda mokytis kurios nors užsienio kalbos, didžioji dauguma vis stringa, atsidūrę realioje situacijoje nežino nuo ko pradėti sakinį ir galiausiai pradeda bijoti kalbėti. Tai įvyksta, nes žmogus mokosi APIE užsienio kalbą (sužino taisyklę, daro užduotis ir tik po to bando vartoti kalbą, tačiau dažniausiai nesėkmingai).
Tad 2021 metais viskas apsivertė aukštyn kojom ir prasidėjo naujas mano, kaip mokytojos, mokslų ir ispanų kalbos mokymo etapas. Dar besigilindama į natūralų kalbos įsisavinimą bei istorijų pasakojimo ir piešimo metodą pradėjau pasakoti ir piešti istorijas savo mokiniams.
Nuo tada rašau ir renku autentiškas, tikras žmonių istorijas. Tai istorijos, kurių nerasi vadovėlyje ar internete. Tai tikrų žmonių gyvenimo dalelės, kuriomis jie noriai dalijasi su manimi ir mano mokiniais. Tai ir mano turėtos patirtys gyvenant jau minėtoje šeimoje pietų Ispanijoje, studijuojant lingvistikos magistrą León mieste šiaurėje ir keliaujant skersai išilgai po Ispaniją ir bendraujant su žmonėmis.
Šios istorijos nugula mano kursuose, podcast’e bei naujienlaiškiuose. Kiekvienoje istorijoje yra gausu gramatikos elementų, naujų žodžių ir svarbiausia – jie yra kontekste. Tai ne pabiros taisyklės ar pavieniai žodžiai, tai istorija iš kurios gali gauti viską.
Dabar mano mokiniai supranta tikrą, nevadovėlinę kalbą; su kiekviena istorija vis labiau praranda kalbėjimo baimę (kaip sakė vienas mokinys – „atsiriša liežuvis“), jie nebijo užkalbinti vietinių ir visa tai pasiekia nesimokydami žodžių atmintinai, nedarydami užduočių vadovėlyje. Jie žiūri, klauso ir skaito istorijas ispanų kalba 😊
Beje! Tokiu būdu (žiūrėdama, klausydama ir skaitydama istorijas) pati mokausi kitų kalbų – portugalų, prancūzų ir rusų. Tad istorijų naudą matau iš dviejų pusių – mokytojos ir mokinės.

Kadangi ispanų kalbą turėjau išmokti, iš labai arti žinau, kas lietuviams bus lengva, o kas – sunku. Vos pora mano mokytojų mokėjo lietuvių kalbą, tad dauguma nesuprato kodėl vienas ar kitas ispanų kalbos niuansas man vis būdavo neaiškus ar kodėl nuolatos darydavau tas pačias klaidas. Ši mokinės patirtis dabar man padeda geriau suprasti kiekvieną mokinį ir jam kylančius iššūkius.
Be to, esu ne tik mokytoja, bet ir lingvistė. Specializuojuosi kontrastyvinės lingvistikos srityje – tai sritis, kuri lygina dvi kalbas visais lygmenimis (fonetika, gramatika, leksika) ir analizuoja mokinių patiriamus sunkumus, daromos klaidas ir jų kilmę iš mokslinės pusės. Tą nuo magistrinio darbo tyrimo („Lietuvių, besimokančių ispanų kalbos pradedančiųjų lygyje, daromų klaidų ir jų kilmės analizė“) darau kasdien ir aš, o su kiekviena pasakojama istorija ieškau kaip lietuvių mokinių ispanų kalbos mokymosi procesą pamaloninti, palengvinti bei apeiti jiems kylančius sunkumus dėl gimtosios kalbos įtakos.
Kadangi ispanų kalbą turėjau išmokti, iš labai arti žinau, kas lietuviams bus lengva, o kas – sunku. Vos pora mano mokytojų mokėjo lietuvių kalbą, tad dauguma nesuprato kodėl vienas ar kitas ispanų kalbos niuansas man vis būdavo neaiškus ar kodėl nuolatos darydavau tas pačias klaidas. Ši mokinės patirtis dabar man padeda geriau suprasti kiekvieną mokinį ir jam kylančius iššūkius.
Be to, esu ne tik mokytoja, bet ir lingvistė. Specializuojuosi kontrastyvinės lingvistikos srityje – tai sritis, kuri lygina dvi kalbas visais lygmenimis (fonetika, gramatika, leksika) ir analizuoja mokinių patiriamus sunkumus, daromos klaidas ir jų kilmę iš mokslinės pusės. Tą nuo magistrinio darbo tyrimo („Lietuvių, besimokančių ispanų kalbos pradedančiųjų lygyje, daromų klaidų ir jų kilmės analizė“) darau kasdien ir aš, o su kiekviena pasakojama istorija ieškau kaip lietuvių mokinių ispanų kalbos mokymosi procesą pamaloninti, palengvinti bei apeiti jiems kylančius sunkumus dėl gimtosios kalbos įtakos.

Jei neberandi mokymosi kelio ar net nežinai, kur jis prasideda, vadinasi, neturi konkretaus mokymosi kelionės tikslo. Kai nežinai kodėl mokaisi, kai nežinai kur judi, tada nežinai ir kaip tikslingai pasiekti kelionės tikslą.
Čiupk šį nemokamą mokinio gidą ir jau netrukus sužinosi:
O svarbiausia – išmoksi pats susiformuluoti konkretų savo mokymosi kelionės tikslą.

Jei neberandi mokymosi kelio ar net nežinai, kur jis prasideda, vadinasi, neturi konkretaus mokymosi kelionės tikslo. Kai nežinai kodėl mokaisi, kai nežinai kur judi, tada nežinai ir kaip tikslingai pasiekti kelionės tikslą.
Čiupk šį nemokamą mokinio gidą ir jau netrukus sužinosi:
O svarbiausia – išmoksi pats susiformuluoti konkretų savo mokymosi kelionės tikslą.
Jei neberandi mokymosi kelio ar net nežinai, kur jis prasideda, vadinasi, neturi konkretaus mokymosi kelionės tikslo. Kai nežinai kodėl mokaisi, kai nežinai kur judi, tada nežinai ir kaip tikslingai pasiekti kelionės tikslą.
Čiupk šį nemokamą mokinio gidą ir jau netrukus sužinosi:
O svarbiausia – išmoksi pats susiformuluoti konkretų savo mokymosi kelionės tikslą.

Prenumeruok naujienlaiškį!

© 2025 ADCM Language School | Visos teisės saugomos | Privatumo politika ir slapukai | Taisyklės
© 2025 ADCM Language School | Visos teisės saugomos | Privatumo politika ir slapukai | Taisyklės